Tik išgirdus frazę „pažintinė kelionė autobusu“, kažkas viduje suvirpa. Galbūt tai nerimas. O gal prisiminimai. Apie tą vieną (ar kelias) keliones, kurias nusprendei išbandyti dėl taupumo, smalsumo ar tiesiog – „bus linksma su kompanija“. Ir tada supratai: tai buvo klaida. Saldžiai įpakuota. Bet vis tiek klaida.

Kelionės pradžioje dar būna linksma. Susitinki su keistai per anksti atsikėlusiais bendrakeleiviais prie autobuso, pasiimi vietą prie lango (jeigu pasiseka), suvalgai šaltą sumuštinį, užsidedi kaklo pagalvėlę – pasiruošęs! Tik ne tam, kas tavęs laukia. Nes tikroji pažintinė kelionė autobusu – tai ne miestų pažinimas. Tai tavo paties ribų pažinimas. Fiziškai. Emociškai. Net dvasiškai, jei pakeliui stabteli koks vienuolynas.

Prakaitas, kelio dulkės ir nesibaigiantys „stopai“

Žinai tą jausmą, kai autobusas stovi kažkokioje Slovėnijos degalinėje, lauke +34, oro kondicionierius neveikia, o tavo bendrakeleivė atsidaro saldžią tuno salotų dėžutę? Ir tu tiesiog sėdi. Kvėpuoji. Galvoji, ką padarei ne taip gyvenime, kad čia atsidūrei.

Ir tas amžinas stabdymas – „degalų pildymas“, „techninė pertrauka“, „vairuotojo poilsis“, „greitai čia pat prie vieno gražaus tilto“. Ir visi išlipa, fotkina, vėl lipa, po valandos vėl viskas iš naujo. Vienas miestas, kitas, trečias. Gidas šneka, ausinės stringa, o tau jau visai vienodai – tu tik nori normalios lovos.

Nakvynės vietos, kur net Wi-Fi bijo jungtis

Nors pažintinė kelionė skamba kaip prabanga (nes pažinimas – tai vertybė!), bet realybėje nakvoji kur papuola. Hostelyje su bendrom dušo kabinom? Čia dar prabanga. Kartais atrodo, kad kai kurie viešbučiai atrinkti pagal „čia dar liko laisvų vietų ir atsiliepimų neturi“ principą.

Vienas toks viešbutis, prisimenu, turėjo baisų balkoną. Jis žiūrėjo į sieną. Tiesiog – į pilką, akliną sieną. Romantiška. Wi-Fi veikė tik fojė, bet tik iki 21:00. O pusryčiai… Na, tarkim, jei mėgsti saldžius kukurūzų dribsnius su senu pienu, tai valio.

Ir žinai, ką veikia žmonės, kai viešbutyje nėra ką veikti, o gidas „dingęs“ iki rytojaus? Spėk. Kai kas susigalvoja pramogų – pavyzdžiui, išsitraukia telefoną ir prisijungia prie kokio kazino internete. Nes jei jau kankiniesi, tai bent jau bandyk laimėt.

Kolektyvinė psichozė: autobuso bendruomenė

Kelionės autobusu turi ir savo socialinę dinamiką. Per kelias dienas susiformuoja mikrovisuomenė, kur kiekvienas turi savo vaidmenį: triukšminga močiutė iš pirmos eilės, viską filmuojanti pora, paauglys, kuris nori numirti nuo nuobodulio, ir tu – žmogus, kuris tikėjosi poilsio. Naivuolis.

Kartais būna net muštynių dėl sėdimų vietų. Nes žmonės – įdomūs padarai. Kai kurie susidraugauja visam gyvenimui, kiti – išsiskiria amžiams. Pažįstami, tapę priešais. Priežastis? Viena nelemta ginčo priežastis dėl to, ar verta važiuoti į trečią muziejų tą pačią dieną.

Tarp tokių įvykių dažnas išsitraukia ausines, įsijungia mėgstamą podcastą, o kartais net ima sekti sporto rezultatus. Viena močiutė iš mūsų kelionės rimtai domėjosi futbolu ir kas kelias valandas tikrindavo lažybų bendrovės prognozes. Sakė, „kad bent kažkas būtų įdomu“.

Ar bent kažką pamatai?

Sąžiningai? Taip. Pamatai daug. Labai daug. Per daug. Po penkto architektūrinio perlo pradedi nematyti nieko. Miestai susilieja, aikštės panašėja, katedros tampa viena katedra, tiesiog didelė su skambančiais varpais. Tu darai nuotraukas, bet jau nebeatsimeni, kur tai buvo. Ispanija? Italija? Gal Čekija?

Tavo smegenys išjungia detalų matymą. Palieka tik bendrą įspūdį: kažkur buvau, kažką mačiau, bet kodėl taip pavargau?

Kam tada visa tai?

Na, o kam žmonės bėga maratoną? Arba kopia į kalnus? Arba žiūri „Sostų karus“ iki 4 ryto? Nes reikia. Nes tai – patirtis. Pažintinė kelionė autobusu yra ne poilsis. Tai išbandymas. Kaip stovyklavimas, tik su mažiau laužų ir daugiau istorinių faktų.

Ir kažkas tame vis tiek žavi. Kai po metų netikėtai atsimeni mažą kaimelį Vengrijoj, kur valgėte šviežią pyragą. Arba kai prisimeni pokalbį su vairuotoju, kuris pasakojo apie savo keliones po Balkanus. Taip, buvo bloga kava, skausmas nugaroje ir keistas kvapas autobuse. Bet kažkodėl tu šypsaisi.

Tai košmaras. Bet šiltas.